2013 spalio 16
Kategorijos: Visa kita
Raktažodžiai: , ,

Jei paskaitinėtumėte telefono gamintojų pristatymus (ypač nepaliestus sveikos nuovokos nepraradusio apžvalgininko rankos), kone visur atrastumėte panašią panegiriką: „šis telefonas suteiks jums daug nepatirto „experienc‘o“. Nagi, nagi…

Telefonas – geras daiktas ir apie jo naudą net neverta diskutuoti. Jo funkcijos fotografuoti, filmuoti, groti muziką, rodyti internetą jau puikiai žinomos ir tapusios kasdienybe. Tai jau nebestebina. Sklando juokas, kad šis protingas aparatas didelį įspūdį padarys tik tuomet, kai virs telefonu-palapine. Tai kurgi tas reklamuojamas telefono „experienc‘as“? Atsakymas – jam skirtose programėlėse, o ne pačiame telefone.

Būtent programėlės nudirba visą pagrindinį darbą, kad mums vis dar kažkas būtų įdomu ir nematyta. Aišku, ir kur lenkiam – nekalbėsime apie visų žinomą „Angry Birds“. Papasakosime apie tas programėles, kurios leidžia pasigirti: „o mano telefonas tai gali daryti va ką“.

O ką? Na, pvz., įjungti arbatinuką, kai dar vartaisi lovoje, ir išvirti kavos. Neblogai, ar ne? Tai leidžia padaryti net ne programėlė, o visa platforma, vadinama „AllJoyn“. Savybė tikrai ne iš kosmoso srities. Jau dabar telefonai gali duoti tam tikras komandas buities įrenginiams, pvz., šaldytuvui. Tik apie šaldytuvą ne taip kieta pasigirti nei išvirti telefonu draugeliui kavos.

Turi automobilį? Šaunu, bet rimčiausias kieme būsi tik tuomet, kai galėsi jį užvesti telefonu. Dar atrakinti ar užrakinti, įjungti šildymą, atidaryti bagažinę, kontroliuoti signalizaciją per nuotolį. Nuotolis, sakoma, neribojamas. Čia pasitarnauja programėlė „Viper Smart Start“. Tiesa, taip paprastai nepaimsi ir savo prašmatniu „iPhone“ neatrakinsi automobilio – į jį reikės įdiegti „SmartStart“ modulį. Jis nėra labai pigus, bet ko nepadarysi dėl patogumo.

Kartais iš pirmo žvilgsnio niekinės savybės labai praverčia praktikoje ir tuomet supranti, kad iš tiesų jos žiauriai geros ir nepaprastos. Čia galima paminėti galimybę telefonu išmatuoti įvairius ilgius, pločius ir nuotolius. Ji pravers ne tik geodezininkams, bet ir buitiniuose reikaluose ar netgi lažybose su draugeliais, kurio raumuo didesnis. Principas čia gana paprastas – tik reikia pažymėti objektą kamera. Beje, ir programėlių yra apsčiai, pvz., „Smart Measure“, „Multi Measure“.

Verta dėmesio programėlė „uDecore“, kuri leidžia kurti virtualius namų interjero maketus. O kam? O tam, kad ta pati sofa prie lango per kelis metus pabosta, nors tu ką. Ir tada norisi ją bent perstumti į kitą kampą – vis šioks toks interjero pokytis. Tokios programėlės, kaip „uDecore“ leis užfiksuoti kamera kambarį ir tą vaizdą telefone modifikuoti – pridėti detalių, keisti spalvas ir pan. Kitaip sakant, gali saugiai išmėginti, kaip čia viskas atrodys. Nereikia įkvėpimo pagautam perdažyti sieną mėlynai, o po to gailėtis.

Kiekvienam iš mūsų širdy dar ne sutema, bet su ritmu gali būti visaip. Ir nebūtinai čia meilė kalta. Ritmą koreguoja ir sportas, pervargimas, na… ir daugelis kitų dalykų. „Instant Heart Rate“ – taip vadinasi programėlė, kuri leis pasitikrinti širdies ritmą. Tai atliekama tiesiog prisilietus piršto galiuku prie ekrano.

Minėjome anksčiau ir pasikartosime. Telefonu galima valdyti daug įrenginių (žinoma, išmanių). Juo galima duoti ir komandas, ir padaryti nuotolinio valdymo pulteliu. Valdyti galima televizorių, namų kiną, netgi batų dėžę, jei tik ji turi Wi-Fi. Programėlių netruks (pvz., „Remote Control Collection“), o yra ir specialių priedų, pvz., „RedEye Mini“, kurį prijungus jūsų išmanusis taps seno tipo „plyta“ su antena.

„Phillips“ sukūrė specialias elektros lemputes, kurias galima kontroliuoti programėle „Hue“. Galima nustatyti šviesos stiprumą ir spalvą, įjungti ar išjungti šviesą nuotoliniu būdu. Šitai tikrai šaunu, pagalvojus kiek kartų tingisi keltis iš lovos tam, kad užgesintum šviesą.

Kokia programėlė skeltų didžiausią „experienc‘a“ tau? Ta, kur su palapine, nesiskaito :)

2013 spalio 10
Kategorijos: Visa kita
Raktažodžiai: , ,

Jei ketini būti misteriu/misis supervisata, tai žinok – negana bus paaukot užuolaidos apsiaustui ir raudoniems „triusikams“. Be šios atributikos, duodu ranką nukirst, savo turne po pasaulio šalis tikrai turėsi telefoną. O tam, kad šis daiktas negadintų įvaizdžio įvairiuose reikaluose, reikės išmanyti ir jo naudojimo etiketą.

Taigi, durkim pirštu į žemėlapį ir pasiedukuokime, ką daryti ar nedaryti bendraujant telefonu įvairiose šalyse.

Amerika. Didžiausias etikos išmanymas šioje šalyje – išjungti telefoną ar jo garsą viešose vietose. Supratimas, kas ta vieša vieta, gali skirtis, bet priimta manyti, kad tai teatras, bažnyčia, restoranas ar pan. O jei esi ne tokioje svarbioje viešoje vietoje, pvz., metro ar pan., tai puikiai sau bendrauk, tik nerėkauk. Aplinkinius tai erzina, o žmogiškas smalsumas lemia, kad ypatingai tuomet, kai rėkautojas kalba užsienietiškai ir net negali suprasti ką.

Egiptas. Atvykę į šią šalį nenustebkite, jei nepažįstamas asmuo duos savo telefono numeri – čia taip įprasta. Beje, čia teks apsišarvoti kantrybe ir dideliu minučių limitu, nes paskambinus pirmąsias 5 min. kalbamos visokios malonybės ir nereikalingybės: „kaip gyveni?“, „ar gerai pailsėjai?“ ir pan. Tik tuomet prieinama prie reikalų.

Rusija. Nenustebk, jei vietoj malonaus pašnekovo „alio“ čia girdėsi spengiančią tylą. Geriausiu atveju išgirsi įtartiną „kas čia?“. Rusai nelinkę kloti reikalų telefonu, o ypač nepažįstamam žmogui. Taigi, visokios „Radistų“ radijo stočių laidos, kai skambina nepažįstamam asmeniui ir kalba kažką juokingo, kaip pas mus populiaru, čia nebūtų vykusios. Beje, čia nepriimta naudotis balso paštu, todėl geriau net nesivargink palikti žinučių su viltim, kad į jas atsakys. Panašiai su balso paštu yra ir pas mus, tad tas turbūt nebus problema.

Brazilija. Brazilai dideli mėgėjai neatsiliepti į skambutį. O jei tas skambutis ištiks juos teatre ar susitikime, tuomet neatsilieps tikrai, net jei artėtų pasaulio pabaiga. Tais atvejais, kai atsilieps, nepamirškite pokalbio metu vis įterpti žodelį „uhh“. Sakoma, toks įprotis susiformavo dėl to, kad šalyje gana prastas ryšys, o tas „uhh“ yra pasitikrinimas, kad pokalbis dar nenutrūko.

Prancūzija. Kalba labai lipšniai ir niekuomet nekelia balso, nes grubus tonas čia baisios nekultūros ženklas. Aišku, kaip daugelyje šalių, čia nepriimtina atsiliepti esant viešoje vietoje. Tik dar jiems tabu kalbėti telefonu ir pietų metu. To ir tikėtumėmės iš prancūzų, kultūringi žmonės, bendrauti ir valgyti mėgsta.

Kinija. O čia negalioja mums įprastas etiketas – čia žmonės kalba kada nori ir kur tik nori. Žinant šį faktą keista tik tai, kad prieš atsiliepdami kinai mėgsta kažko palaukti. O juk tokie kalbėtojai…

Indija. Jei kada nors vidury nakties pakels skambutis ir kitame laido gale tauškės nežinoma kalba, tikėtina, kad skambina iš Indijos. Čia visai įprasta skambinti bet kuriuo paros metu. Nors ne, jie greičiausiai neskambins, o rašys SMS. Čia žinutės populiaresnės, nors skambučiai yra pigesni. Labai keista.

Japonija. Jei reiks suderinti pasimatymą su japonu, o ypač mergina, bus ganėtinai keblu. Prieš tai reikės pabendrauti su to asmens tėvu, vyresniuoju broliu ar senele. Čia taip priimtina – pirma atsiliepia kažkas iš vyresniųjų.

Didžioji Britanija. Ko tikrai nedarykite, tai nevalgykite kalbėdami telefonu su britu. Blogiau pasielgti jau nebegalima. Net jei rėkausite ir visaip kaip nesivaldysite, tai bus mažesnė etikos blogybė nei kalbėti valgant.

Tailandas. Šie gi garsėja tuo, kad atsiliepia bet kada ir bet kur – netinkamos vietos ir laiko nėra. Štai kodėl tiesiog nesuprantama, jei kas nors neatsiliepia. Jei tik neatsiliepsite, telefonas skambės visą dieną be perstojo.

Italija. Koks nors jautrios sielos asmuo gali įsižeisti vietoj pasisveikinimo išgirdę žodį „pronto“ („greitai“). Čia taip atsiliepiama visuomet, nepriklausomai nuo konteksto – ar skambintų draugelis, ar šefas.

O kas būdinga ryšio vartotojams Lietuvoje?

2013 liepos 25
Kategorijos: Visa kita
Raktažodžiai: , ,

Visame pasaulyje daugybė skirtingų tautybių žmonių rašo trumpąsias žinutes, skambina, atsiliepia, naršo internete, fotografuoja. Ar kada susimąstėte, kad šie mums tokie įprasti veiksmai kitose šalyse gali būti daromi visai skirtingai nei esame įpratę?

Pradėti reikti nuo to, kad mobilus telefonas kiekvienoje šalyje vadinamas labai įvairiai, pavyzdžiui, Japonijoje „keitai“ (kilnojamas), Kinijoje – „shou-ji“ (rankinis įrenginys), Bangladeše – „muthophone“ (telefonas tavo delne) ir t.t.

Atsiliepus pašnekovui, dažniausiai išgirsti „klausau“, „taip“, „labas“ ar senamadišką „alio“. O štai arabai atsiliepia taip:  „Tegul Jūsų rytas būna šviesus“, „Sveiki, sveiki paskambinę“ ar „Šlovė Dievui, kaip Jūs laikotės?“. Arabai taip pat tikrai negaili laiko jausmingiems atsisveikinimams. Tuo tarpu Prancūzijoje išgirsite „kas čia skambina?“, o Vokietijoje žmonės atsiliepę išpyškins savo vardą, pavardę, o kartais ir pareigas bei mokslinius laipsnius.

Labai skiriasi ir pats telefonų paplitimas bei naudojimas. Pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose žmonės su savo telefonais beveik nesiskiria, ypač paaugliai. O kai kuriose šalyse išmanieji dar yra beveik prabangos prekė – juo reikia pasididžiuoti ir aplinkiniams pademonstruoti.

Dar kitur dalis žmonių bijo, kad pokalbių klausomasi ir jie įrašomi, todėl yra linkę nekalbėti ilgai ir neaptarinėti svarbių temų. Dažniausiai sakoma „ši problema skirta aptarti ne telefonu“ ir skubiai susitariama dėl susitikimo. Primena veiksmo filmus, tiesa?

Japonų senoliai dėl mandagumo kalbėdami telefonu gali nusilenkti, nors pašnekovas jų ir nemato. Taip pat Japonijoje yra norma, kad telefonas neturi sukelti nepatogumų kitiems žmonėms. Todėl kine ar kitose viešose vietose patartina ne tik išsijungti garsą, bet ir vibraciją. Kartais net telefono mirksėjimas yra vertinamas neigiamai. Gali nutikti ir taip, kad kalbančio telefonu žmogaus autobuso vairuotojas neįleis į vidų. Todėl Japonijoje daug populiariau rašyti trumpąsias žinutes ar elektroninius laiškus nei skambinti.

Tuo tarpu Italijoje ar Ispanijoje žmonės „turi romanus“ su savo telefonais. Jie nesibodi viešoje vietoje garsiai aptarinėti savo gyvenimo peripetijų. Drąsiai telefonu atsiliepia viešajame transporte, bibliotekose net ir verslo susitikimuose ar koncerto metu. Jei paskambinti neįmanoma – nieko baisaus, juk ir pasislėpus po stalu galima siųsti trumpąsias žinutes ar aktyviai dalyvauti socialiniuose tinkluose.

Turbūt visai nenustebote dėl ispanų ir italų plepumo, tačiau ne ką mažiau kalbėti mėgsta ir suomiai – juk tai „Nokia“ gimtinė.

Ar dar tenka susidurti su „majakus“ mėgstančiais žmonėmis? Afrikoje ir Indijoje toks būdas labai populiarus priminti apie save, kai telefono sąskaitoje švilpia vėjai. Galioja tam tikros nerašytos taisyklės – pavyzdžiui, jei skambini viršininkui, kuris uždirba daugiau už tave, galima jam tik „pamajakinti“ . Niekada negalima taip daryti patinkančiai merginai – trumpas skambutis yra blogo skonio ženklas. Afrikoje tik bažnyčioje yra nepadoru atsiliepti, jei kažkas skambina, visos kitos vietos puikiai tinka.

Tokioje kultūrinėje maišalynėje kaip Londonas kalbant telefonu gatvėje patariama nesustoti. Užblokuoti kažkam kelią, nes šnekiesi telefonu, laikoma blogu tonu. Kinijoje atsiliepiama beveik visada ir visur, kadangi praleistas skambutis gali reikšti praleistą naudingą progą.

Japonės merginos renkasi kuo ryškesnius ir originalius dangtelius, kad išreikštų savo asmenybės individualumą. Indės taip elgiasi, parodydamos savo išskirtinumą ir telefono prabangumą. Japonai ir pietų amerikiečiai dažnai turi po kelis išmaniuosius. Priežastys būna skirtingos – vieni taip profesinį gyvenimą atskiria nuo asmeninio, kitiems – tai būdas parodyti savo padėtį visuomenėje.

Kalbant apie keliaujančius žmones, dažnas turistas nebesinaudoja fotoaparatu, tačiau viską fiksuoja savo mobiliuoju telefonu ir iškart publikuoja kelionių įspūdžius socialiniuose tinkluose. Pavyzdžiui, japonų ar kinų turistai išvis nosies iš telefonų neištraukia net ir kelionių metu – o kam, jei viską gali matyti išmaniajame?

Galbūt ir jūs turite kokių nors pastebėjimų apie kultūrinius skirtumus?

2013 birželio 07
Kategorijos: Visa kita
Raktažodžiai: ,

Prieš keletą mėnesių rašėme apie telefonams ištinkančias nesėkmes, todėl magėjo pakalbėti ir apie jų sprendimo būdus. Tam tikrais atvejais geriausias sprendimas yra tiesiog nekišti nagų ir gedimą patikėti meistrams. Tačiau dalį gedimų galima kuo puikiausiai spręsti pačiam.

Nieko nelaukdami pradedame pamokėlę apie telefoną ištinkančias nelaimes ir jų spendimo būdus.

Nelaimė numeris vienas – sušlapęs telefonas. Nesvarbu, kokiu būdu tai nutiko – buvo įmestas į tualetą, aplietas arbata, išsimaudęs ežere ir pan – pagalbą reikia suteikti labai operatyviai.

Ką daryti:

-          Net jei iš telefono bėga vandens fontanai, nereikia ašaroti ir džiovinti jį nosine ar servetėle. Pirmas būtinas žingsnis šiuo atveju – išjungti telefoną.

-          Tuomet spėriai išardyti telefoną ir išimti bateriją bei SIM kortelę. Ir kuo skubiau.

-          Tik dabar ateina eilė šluostyti ir sausinti. Ir vėl – pirmenybė baterijai ir SIM kortelei. Tuomet jau telefonui. Kalbant apie jį, puikus būdas yra tiesiog padėti aparatą ant popierinės servetėles, rankšluosčio ar tualetinio popieriaus. Drėgmė pati pradės gertis į minkštą popierių ar medžiagą.

-          Neskubėkite surinkinėti. Net jei ir atrodys, kad telefonas sausas, jį palikite džiūti bent kelias dienas.

Keistas, bet veiksmingas metodas:

-          Labai populiarus patarimas pastaruoju metu – įdėti telefoną į ryžių indelį ir čia palikti parai. Sakoma, kad ryžiai sugers drėgmę. Žinoma, prieš paliekant telefoną ryžių globai, būtina atlikti pirminį jo nusausinimą servetėle ar rankšluosčiu. Beje, ryžiai, į kuriuos dėsite telefoną, turi būti nevirti.

Metodai, nuo kurių verta susilaikyti:

-          Labai prieštaringas patarimas yra džiovinti telefoną plaukų fenu. Sakoma, kad su mažiausia galia ir mažiausiu šilumos nustatymu toks metodas nepavojingas, netgi labai greitas ir veiksmingas. Tačiau žinoma, kad šiluma kenkia telefono mikroschemoms, be to, paskatina jų koroziją. Vienam telefonui silpna oro srovė gal ir nekenks, o kitam, žiūrėk bus per stipri.

-          Dar vienas patarimas – padėti telefoną džiūti ant radiatoriaus. Išgirdus ironiškai pagalvoji: „gerai, kad ne ant krosnies“. Dėl to paties šilumos poveikio mikroschemoms šio patarimo verčiau nenaudoti.

Ko tikrai nedaryti:

-          Kol telefonas neišdžiūvo pilnai, jo nejungti. Ypač nereikia to daryti vos tik ištraukus telefoną iš vandens.

Nelaimė numeris du – sugedo garsiakalbis. Telefonas ilgainiui apsineša smulkiomis dulkėmis, ypač jei nenaudojate dėkliuko, įmautės ar kito rūbo telefonui. Dulkių pakliūna po korpuso dangteliu, prisikaupia įvairiose ertmėse, tarp jų ir garsiakalbyje. Tai tradiciškai pagrindinė priežastis, kodėl prastai girdite ar visai negirdite pašnekovo, o jis jūsų. Pašalinti šį gedimą galima namuose, pritaikius paprastą metodą – tiesiog išvalius dulkes.

Ką daryti:

-          Patieskite ant stalo švarią servetėlę ar pan., susikurkite darbastalį.

-          Išardykite telefoną, išimkite bateriją, SIM ir microSD kortelę – jų valant tikrai nereikės, o dar imsit ir pažeisit jų paviršių.

-          Paimkite nedidelį vatos gabalėlį ir sudrėkinkite jį spiritu (sakingai, kad neaptekėtų visas telefonas). Beje, čia idealiai tiks vata padengtas ausų krapštukas.

-          Tuomet belieka išvalyti garsiakalbio skylutes.

Ko tikrai nedaryti:

-          Mintis išpūsti dulkes plaukų fenu nėra gera. Ji nebus veiksminga, o feno poveikį mikroschemoms mes jau aptarėme.

Nelaimė numeris trys – nesilaikantis dangtelis. Nieko rimto, bet tikrai erzina. Laimei, tai lengvai pataisomas gedimas. Dabar, galiu kirsti lažybų, kad kas antras jūsų papokštavote mintyse, jog nėra nieko geriau nei lipni juosta. Ir žinot ką, jūs teisūs. Tik ta juosta neapsukama aplink telefono korpusą, o naudojama kiek subtiliau.

Ką daryti:

-          Reikės dvipusės lipnios juostos ir žirklių.

-          Nuėmus dangtelį pasižiūrėkite, kurioj vietoj galima užlipdyti dvipusę lipnią juostelę, kad ji pasiektų dangtelį ir priliptų prie jo.

-          Jei vieno sluoksnio nepakanka, nesivaržykite ir klijuokite kol prilips.

Ko tikrai nedaryti:

-          Neužklijuokite garsiakalbio. Tuomet nieko negirdėsite ir tik veltui pulsite valyti dulkių, kai priežastis visai ne ta.

-          Kad ir kaip patogiai atrodytų plokščias baterijos paviršius, neklijuokite dangtelio prie jo, nes atšokus dangteliui baterija iškris su juo.

Nelaimė numeris keturi – išblukęs ekranas. Toks gedimas tikrai ne juokai. Jei gerai nesimato vaizdo, telefonas kone netenka savo prasmės, ypač jei kalbame apie išmaniuosius. Kita vertus, toks rimtas rūpestis irgi gali būti sprendžiamas namuose.

Ką daryti:

-          Viena iš priežasčių – per didelė apkrova ekranui. Todėl tiesiog išjunkite telefoną ir po kelių minučių vėl įjunkite. Jei ryškumas negrįžo, tuomet teks atlikti sudėtingesnį veiksmą.

-          Jei dingo ryškumas, vadinasi ekranas pavargo nuo baterijos. Pasirodo būna ir taip. Taigi, išjunkite telefoną ir kuriam laikui išimkite bateriją. Šis būdas pasiteisina ne visada, nes problemos gali būti ir rimtesnės, tada jau reikėtų rodyti telefoną meistrui.

Ko tikrai nedaryti:

-          Nesivarginkite valyti ekrano įvairiais valikliais ir nepasiduokite „išganingoms“ idėjoms ardyti ekraną ir valyti jį iš vidaus.

Tikime, kad yra ir daugiau smulkių gedimų ir išmanių būdų juos spręsti, tad kviečiame pasidalinti jais.