2013 spalio 10
Kategorijos: Visa kita
Raktažodžiai: , ,

Jei ketini būti misteriu/misis supervisata, tai žinok – negana bus paaukot užuolaidos apsiaustui ir raudoniems „triusikams“. Be šios atributikos, duodu ranką nukirst, savo turne po pasaulio šalis tikrai turėsi telefoną. O tam, kad šis daiktas negadintų įvaizdžio įvairiuose reikaluose, reikės išmanyti ir jo naudojimo etiketą.

Taigi, durkim pirštu į žemėlapį ir pasiedukuokime, ką daryti ar nedaryti bendraujant telefonu įvairiose šalyse.

Amerika. Didžiausias etikos išmanymas šioje šalyje – išjungti telefoną ar jo garsą viešose vietose. Supratimas, kas ta vieša vieta, gali skirtis, bet priimta manyti, kad tai teatras, bažnyčia, restoranas ar pan. O jei esi ne tokioje svarbioje viešoje vietoje, pvz., metro ar pan., tai puikiai sau bendrauk, tik nerėkauk. Aplinkinius tai erzina, o žmogiškas smalsumas lemia, kad ypatingai tuomet, kai rėkautojas kalba užsienietiškai ir net negali suprasti ką.

Egiptas. Atvykę į šią šalį nenustebkite, jei nepažįstamas asmuo duos savo telefono numeri – čia taip įprasta. Beje, čia teks apsišarvoti kantrybe ir dideliu minučių limitu, nes paskambinus pirmąsias 5 min. kalbamos visokios malonybės ir nereikalingybės: „kaip gyveni?“, „ar gerai pailsėjai?“ ir pan. Tik tuomet prieinama prie reikalų.

Rusija. Nenustebk, jei vietoj malonaus pašnekovo „alio“ čia girdėsi spengiančią tylą. Geriausiu atveju išgirsi įtartiną „kas čia?“. Rusai nelinkę kloti reikalų telefonu, o ypač nepažįstamam žmogui. Taigi, visokios „Radistų“ radijo stočių laidos, kai skambina nepažįstamam asmeniui ir kalba kažką juokingo, kaip pas mus populiaru, čia nebūtų vykusios. Beje, čia nepriimta naudotis balso paštu, todėl geriau net nesivargink palikti žinučių su viltim, kad į jas atsakys. Panašiai su balso paštu yra ir pas mus, tad tas turbūt nebus problema.

Brazilija. Brazilai dideli mėgėjai neatsiliepti į skambutį. O jei tas skambutis ištiks juos teatre ar susitikime, tuomet neatsilieps tikrai, net jei artėtų pasaulio pabaiga. Tais atvejais, kai atsilieps, nepamirškite pokalbio metu vis įterpti žodelį „uhh“. Sakoma, toks įprotis susiformavo dėl to, kad šalyje gana prastas ryšys, o tas „uhh“ yra pasitikrinimas, kad pokalbis dar nenutrūko.

Prancūzija. Kalba labai lipšniai ir niekuomet nekelia balso, nes grubus tonas čia baisios nekultūros ženklas. Aišku, kaip daugelyje šalių, čia nepriimtina atsiliepti esant viešoje vietoje. Tik dar jiems tabu kalbėti telefonu ir pietų metu. To ir tikėtumėmės iš prancūzų, kultūringi žmonės, bendrauti ir valgyti mėgsta.

Kinija. O čia negalioja mums įprastas etiketas – čia žmonės kalba kada nori ir kur tik nori. Žinant šį faktą keista tik tai, kad prieš atsiliepdami kinai mėgsta kažko palaukti. O juk tokie kalbėtojai…

Indija. Jei kada nors vidury nakties pakels skambutis ir kitame laido gale tauškės nežinoma kalba, tikėtina, kad skambina iš Indijos. Čia visai įprasta skambinti bet kuriuo paros metu. Nors ne, jie greičiausiai neskambins, o rašys SMS. Čia žinutės populiaresnės, nors skambučiai yra pigesni. Labai keista.

Japonija. Jei reiks suderinti pasimatymą su japonu, o ypač mergina, bus ganėtinai keblu. Prieš tai reikės pabendrauti su to asmens tėvu, vyresniuoju broliu ar senele. Čia taip priimtina – pirma atsiliepia kažkas iš vyresniųjų.

Didžioji Britanija. Ko tikrai nedarykite, tai nevalgykite kalbėdami telefonu su britu. Blogiau pasielgti jau nebegalima. Net jei rėkausite ir visaip kaip nesivaldysite, tai bus mažesnė etikos blogybė nei kalbėti valgant.

Tailandas. Šie gi garsėja tuo, kad atsiliepia bet kada ir bet kur – netinkamos vietos ir laiko nėra. Štai kodėl tiesiog nesuprantama, jei kas nors neatsiliepia. Jei tik neatsiliepsite, telefonas skambės visą dieną be perstojo.

Italija. Koks nors jautrios sielos asmuo gali įsižeisti vietoj pasisveikinimo išgirdę žodį „pronto“ („greitai“). Čia taip atsiliepiama visuomet, nepriklausomai nuo konteksto – ar skambintų draugelis, ar šefas.

O kas būdinga ryšio vartotojams Lietuvoje?

2013 liepos 25
Kategorijos: Visa kita
Raktažodžiai: , ,

Visame pasaulyje daugybė skirtingų tautybių žmonių rašo trumpąsias žinutes, skambina, atsiliepia, naršo internete, fotografuoja. Ar kada susimąstėte, kad šie mums tokie įprasti veiksmai kitose šalyse gali būti daromi visai skirtingai nei esame įpratę?

Pradėti reikti nuo to, kad mobilus telefonas kiekvienoje šalyje vadinamas labai įvairiai, pavyzdžiui, Japonijoje „keitai“ (kilnojamas), Kinijoje – „shou-ji“ (rankinis įrenginys), Bangladeše – „muthophone“ (telefonas tavo delne) ir t.t.

Atsiliepus pašnekovui, dažniausiai išgirsti „klausau“, „taip“, „labas“ ar senamadišką „alio“. O štai arabai atsiliepia taip:  „Tegul Jūsų rytas būna šviesus“, „Sveiki, sveiki paskambinę“ ar „Šlovė Dievui, kaip Jūs laikotės?“. Arabai taip pat tikrai negaili laiko jausmingiems atsisveikinimams. Tuo tarpu Prancūzijoje išgirsite „kas čia skambina?“, o Vokietijoje žmonės atsiliepę išpyškins savo vardą, pavardę, o kartais ir pareigas bei mokslinius laipsnius.

Labai skiriasi ir pats telefonų paplitimas bei naudojimas. Pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose žmonės su savo telefonais beveik nesiskiria, ypač paaugliai. O kai kuriose šalyse išmanieji dar yra beveik prabangos prekė – juo reikia pasididžiuoti ir aplinkiniams pademonstruoti.

Dar kitur dalis žmonių bijo, kad pokalbių klausomasi ir jie įrašomi, todėl yra linkę nekalbėti ilgai ir neaptarinėti svarbių temų. Dažniausiai sakoma „ši problema skirta aptarti ne telefonu“ ir skubiai susitariama dėl susitikimo. Primena veiksmo filmus, tiesa?

Japonų senoliai dėl mandagumo kalbėdami telefonu gali nusilenkti, nors pašnekovas jų ir nemato. Taip pat Japonijoje yra norma, kad telefonas neturi sukelti nepatogumų kitiems žmonėms. Todėl kine ar kitose viešose vietose patartina ne tik išsijungti garsą, bet ir vibraciją. Kartais net telefono mirksėjimas yra vertinamas neigiamai. Gali nutikti ir taip, kad kalbančio telefonu žmogaus autobuso vairuotojas neįleis į vidų. Todėl Japonijoje daug populiariau rašyti trumpąsias žinutes ar elektroninius laiškus nei skambinti.

Tuo tarpu Italijoje ar Ispanijoje žmonės „turi romanus“ su savo telefonais. Jie nesibodi viešoje vietoje garsiai aptarinėti savo gyvenimo peripetijų. Drąsiai telefonu atsiliepia viešajame transporte, bibliotekose net ir verslo susitikimuose ar koncerto metu. Jei paskambinti neįmanoma – nieko baisaus, juk ir pasislėpus po stalu galima siųsti trumpąsias žinutes ar aktyviai dalyvauti socialiniuose tinkluose.

Turbūt visai nenustebote dėl ispanų ir italų plepumo, tačiau ne ką mažiau kalbėti mėgsta ir suomiai – juk tai „Nokia“ gimtinė.

Ar dar tenka susidurti su „majakus“ mėgstančiais žmonėmis? Afrikoje ir Indijoje toks būdas labai populiarus priminti apie save, kai telefono sąskaitoje švilpia vėjai. Galioja tam tikros nerašytos taisyklės – pavyzdžiui, jei skambini viršininkui, kuris uždirba daugiau už tave, galima jam tik „pamajakinti“ . Niekada negalima taip daryti patinkančiai merginai – trumpas skambutis yra blogo skonio ženklas. Afrikoje tik bažnyčioje yra nepadoru atsiliepti, jei kažkas skambina, visos kitos vietos puikiai tinka.

Tokioje kultūrinėje maišalynėje kaip Londonas kalbant telefonu gatvėje patariama nesustoti. Užblokuoti kažkam kelią, nes šnekiesi telefonu, laikoma blogu tonu. Kinijoje atsiliepiama beveik visada ir visur, kadangi praleistas skambutis gali reikšti praleistą naudingą progą.

Japonės merginos renkasi kuo ryškesnius ir originalius dangtelius, kad išreikštų savo asmenybės individualumą. Indės taip elgiasi, parodydamos savo išskirtinumą ir telefono prabangumą. Japonai ir pietų amerikiečiai dažnai turi po kelis išmaniuosius. Priežastys būna skirtingos – vieni taip profesinį gyvenimą atskiria nuo asmeninio, kitiems – tai būdas parodyti savo padėtį visuomenėje.

Kalbant apie keliaujančius žmones, dažnas turistas nebesinaudoja fotoaparatu, tačiau viską fiksuoja savo mobiliuoju telefonu ir iškart publikuoja kelionių įspūdžius socialiniuose tinkluose. Pavyzdžiui, japonų ar kinų turistai išvis nosies iš telefonų neištraukia net ir kelionių metu – o kam, jei viską gali matyti išmaniajame?

Galbūt ir jūs turite kokių nors pastebėjimų apie kultūrinius skirtumus?

2013 gegužės 16
Kategorijos: Visa kita
Raktažodžiai: , ,

Pasirinkti dažnai būna sunki užduotis, o pasirinkę svarstome, ar sprendimas buvo teisingas. Todėl finansinius sprendimus ypač verta apgalvoti.

Jeigu renkamės „Tele2“ planą ar paslaugas, pirmiausia verta pasitarti salone ar paskambinti į klientų aptarnavimo centrą, o po to pačiam paanalizuoti savo sąskaitas bei išklotines.

Su kokiais numeriais dažniausiai kalbate? Kokiomis paslaugomis daugiau naudojatės – naršote mobiliuoju internetu, rašote žinutes, skambinate, kiek minučių prakalbate. Įvertinus savo naudojimosi istoriją, galbūt verta užsisakyti papildomas paslaugas, kurios leis sumažinti sąskaitos dydį.

Pavyzdžiui, daugeliu atveju paslauga „Šeima ir draugai“, kainuojanti 1 Lt per mėnesį už vieną pasirinktą numerį, atsiperka jau po 6 min. pokalbių.

Reikia atsižvelgti ir į savo turimo plano tarifus. Dabar dalies planų tarifas yra 0,22 Lt/min. Taigi 6 min. x 0,22 Lt = jau 1,32 Lt. Panašiai galima paskaičiuoti ir SMS bei mobilaus interneto paslaugų paketų naudingumą. Pasirašant naują sutartį ar ją pratęsiant, pokalbių minučių, SMS žinučių ar megabaitų naršymui galima gauti nemokamai.

Taupykite pasirinkdami tinkamą planą. Reikėtų pažiūrėti, kaip dažnai ir kokia suma sąskaita didesnė nei turimo plano mėnesio mokestis. Jei sąskaitos suma dėl skambučių Lietuvos tinkluose būna didesnė nei plano minimalus mėnesinis mokestis, verta rinktis kitą planą.

Kaip pavyzdį įsivaizduokime vartotoją, kuris turi planą „50“, su minimaliu 4 Lt su PVM mėnesio mokesčiu ir vidutine 10 Lt ir daugiau mėnesio sąskaita. Jo sąskaita tikrai galėtų būti mažesnė, jei pasirinktume kitą planą.

Mūsų įsivaizduojamam vartotojui su planu „Mini“ per mėnesį reikia mokėti 15,92 Lt, kadangi kalbama nemažai – apie 100 minučių.

Pagal sąskaitoje atspindėtus vartojimo poreikius matome, kad jei paslaugomis būtų naudojamasi tiek pat turint planą „100 minučių“, per mėnesį reiktų mokėti 8 Lt.

O kokią sumą reikėtų mokėti su įvairiais planais, jei prakalbama 150 min ir daugiau?

Neverta bijoti didesnio minimalaus mėnesinio mokesčio, jei skambinama daug, juk tada paslaugomis naudotis bus galima pigiau ir daugiau. Patarlė sako – „kad taupysi, tai ir turėsi“, tad skaičiuoti tikrai verta.

2013 gegužės 02
Kategorijos: Visa kita
Raktažodžiai: ,

Sakoma, kaip bėga laikas… Ypač keistas dalykas su laiku nutinka, kai kalbi telefonu. Jauti, kad jis tarsi sustoja, bet pažvelgus į pokalbių trukmės suvestinę telefone – to jau nepasakytum.

Telefonu greita ir patogu išspręsti daug kasdienių klausimų ir palaikyti socialinius ryšius. Visgi už paslaugas reikia mokėti.

Kam gi patinka gauti sąskaitą. Mąstai, kodėl, už ką, pulsas padažnėja tik pažvelgus į sumą, nors ji tik dešimt litų. Nesinori išsiskirti su pinigais, jei neaišku, iš ko susideda skaičiai. Pora patarimų, kurie padės su šypsena žiūrėti į gautą sąskaitą:

1. Neverta lyginti bendros mėnesio išeinančių skambučių trukmės telefone ar išklotinėje su nurodyta sąskaitoje – nesutaps. Skambučiai į vietinių tinklų numerius, esančius Lietuvoje ir užsienyje, apvalinami. Tai daroma minutės tikslumu arba pirma pokalbio minutė apvalinama minutės, kitos 30 sekundžių tikslumu.

Taikoma taisyklė priklauso nuo turimo mokėjimo plano. Apvalinimo tvarką rasite prie plano tarifų „Tele2“ interneto svetainėje arba savitarnoje “Mano TELE2″.

Taigi sąskaitoje nurodoma suapvalinta trukmė – kiekvienas pokalbis yra apvalinimas ir po to šios minutės sudedamos. Išklotinėje bei telefono parametruose matysime faktinę trukmę. Todėl gali būti, kad vartotojas, paėmęs išklotinę ir susumavęs visas pokalbių minutes gauna rezultatą, kad minutė kainuoja daugiau, nei jo plano aprašyme!

Pagal lentelėje pateiktą pavyzdį matome, kad 14 min. kainuoja 3,52 Lt su PVM. Taigi 1 min. kaina atrodo esanti 0,25 Lt, nors pagal plano „650 minučių“ sąlygas turi būti 0,22 Lt.

Gautoje sąskaitoje matome, kad 5 pokalbiai apmokestinti už 16 min, nors bendra jų trukmė yra 14 min. 1 s.

Ar tikrai apgavo, o gal įvyko klaida? Iš karto skambiname į skambučių centrą nr. 117, pasakom savo pastebėjimus ir gaunam atsakymą, kad sąskaita teisinga. Kodėl?

Reikia prisiminti, kad kiekvienas pokalbis apmokestinimas apvalinant jį atskirai. Kaip pavyzdį imkim pirmą skambutį išklotinėje. Jis truko 3 min. 45 s, suapvaliname iki 4 min. ir gauname kainą 0,88 Lt (4 min x 0,22 Lt). Taip apskaičiuojama ir kitų likučių skambučių kaina. Taigi 1 minutės yra kaina 0,22 Lt.

2. Skaičiuokim minutes teisingai. Kartais pamirštama, kad 1 valanda turi 60 minučių, o ne 100 min. Kaltas įpratimas viską skaičiuoti šimtaine sistema, kaip pinigus.

Iš tiesų, norint įsitikinti sąskaitos tikslumu, net nereikia skaičiuoti pokalbių trukmės, jei Jus turite viena iš minutinių planų, tokį kuris suteikia tam tikrą minučių kiekį.Taigi, gavom sąskaitą ir suklydę paskaičiuojam, kad viso prakalbėta 545 min. (jei skaičiuot, kad 1 val. =100 min.). Suma be PVM yra 62,72 Lt, tuomet minutės kaina gaunasi 0,14 Lt. Visgi šiuo atveju teisinga bendra trukmė yra 345 min. ir minutės kaina 0,22 Lt.

Pavyzdžiui, plano „1000 min.“ už 25 Lt/mėn. mokestį, minutės kaina yra 0,22 Lt. Tokiu atveju užtenka patikrinti, ar visos plano minutės kompensuotos, ir žinoti, kad maksimali kompensuotina suma už minutes šiuo atveju gali būti 220 Lt (plano minutes padauginam iš plano pokalbio tarifo).

3. Ne visos paslaugos patenka į mėnesinį mokestį. Dar reikia žinoti, kad kai kurios paslaugos yra skaičiuojamos virš minimalaus mėnesinio mokesčio. Į minimalų mėnesinį mokestį neįeina minutės, kurios viršija plano suteikiamų minučių kiekį; tarptinklinio ryšio paslaugos; tarptautiniai skambučiai ir SMS žinutės į užsienį; MMS žinutės; trumpieji numeriai; pramoginio turinio paslaugos; pyptonai; mokėjimas už automobilio stovėjimą SMS žinute; telefono bei kitų papildomų paslaugų mėnesiniai mokesčiai.

Dabar, kai viskas aišku ir suprantama, argi ne pam param?